Atviras pokalbis su Vilku – apie aistrą vaidmeniui, didžiausius iššūkius ir vienybę

2018 m. vasario 28 d., 20:30
R.Vyšniausko nuotr.

2011 metais Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube gimė narys, kuris savo energija bei gera nuotaika užvedinėja sostinės publiką dar iki šių dienų. Jau septynerius metus vilniečių talismaną Vilką įkūnija 29-erių aktorius bei scenaristas Julius Paškevičius. Oficialiai klubo interneto svetainei jis papasakojo apie savo darbo ypatumus, aistrą šiam vaidmeniui bei atskleidė savo neišsemiamos energijos paslaptį.

Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo Vilkas į savo darbą žiūri, kaip į vaidmenį bei atskleidė, kad kostiumo galva sveria net 5 kilogramus. Tačiau didžiausi išbandymai – visai kitokie:

„Galbūt didžiausias iššūkis – neatsibosti sau pačiam. Vis tik jau septyni metai praėjo, o krepšinio rungtynių, krepšinio šventės formatas juk nesikeičia: žmonės renkasi, pristatymas, rungtynės, minutinės pertraukėlės, pabaiga. Programos nesiruošiu, kiekvieną sykį improvizuoju, todėl visada norisi, kad bent menkiausios detalės keistųsi, atsirastų kažkas naujo. Gal žiūrovas to ir nepastebi, tačiau vidinis jausmas, nuotaika – be galo svarbu.

Jei ne tu Vilką, tai Vilkas – tave.“

– Kas slepiasi po Vilko kostiumu? Kiek metų jau esate Vilkas? Gal galite prisistatyti?

– Į Vilką „įsikūniju“ nuo 2011 metų, o slėptis – nesislepiu. Tai yra vaidmuo, lygiai kaip ir spektaklyje – nuo pradžių iki galo būni personaže, t.y. – nesimojuoji su pažįstamais, nesišlaistai per pertraukas foje ir nebandai parodyti savęs – aktoriaus. Vaidmuo yra vaidmuo, todėl stengiuosi kad niekas nepamatytų geležinio vilko „be galvos“ ar su džinsais. Pats esu Julius Paškevičius, gimiau 1989m., baigiau „aktorinį“, nuomuojuosi butą, turiu žmoną, esu laimingas žmogus.

– Kuo dar užsiimate be šios veiklos? Ką dar veikiate gyvenime?

– „Vilkas“ nėra mano pagrindinis darbas. Pabaigęs studijas „duoną valgau“ iš rašymo. Rašau scenarijų televizijai, reklamai, teatrui, kinui, internetiniams projektams. Rašymas visada buvo mano pomėgis jau nuo mokyklos. Po studijų, „rašymo“ fronte viskas labai sklandžiai progresavo toje srityje, tad taip viskas ir pasisuko, savaime. Tačiau šiuo metu savo gyvenime ieškau pokyčių: noriu daryti tai, dėl ko jaučiuosi laimingas, mėginu susivokti kokia veikla, koks darbas padaro mane laimingu žmogumi.

– Sklinda legendos, kad Vilko kostiumo – ypatingai sunki yra galva. Ar tikrai?

– Žinote, Vilko galva – nei tai sunki, nei tai lengva. Ji sveria apie 5 kilogramus, bet po kelių metų praktikos – tų kilogramų nebejauti. Galva, kaip galva. Į Vilką visada žiūrėjau kaip į aerobinę treniruotę – paprakaituoji, pajudi, pašoki. Sportą labai mėgstu. Visą gyvenimą sportavau karatė, po studijų užsiiminėju Tailando boksu (Muay thai). Kovos menai ir sportas – viena didžiausių mano gyvenimo aistrų. Vilkas apjungia profesiją su sportu, todėl tai yra tikrai gera kombinacija.

– Kokie didžiausi tokio darbo iššūkiai?

– Galbūt didžiausias iššūkis – neatsibosti sau pačiam. Vis tik jau septyni metai praėjo, o krepšinio rungtynių, krepšinio šventės formatas juk nesikeičia: žmonės renkasi, pristatymas, rungtynės, minutinės pertraukėlės, pabaiga. Programos nesiruošiu, kiekvieną sykį improvizuoju, todėl visada norisi, kad bent menkiausios detalės keistųsi, atsirastų kažkas naujo. Gal žiūrovas to ir nepastebi, tačiau vidinis jausmas, nuotaika – be galo svarbu. Būna dienų kai, pavyzdžiui, nesusitvarkai su nuotaika – esi irzlus ar mintys kažkur kitur; ir kaip taisyklė – tokiomis dienomis ir vaikai „užtampo“ negyvai, ir, žiūrėk, dar kažkaip rungtynės prasitęsia dviem pratęsimais ar minutės pertraukėlių pabyra „nenormaliai“ daug. Žodžiu, jei ne tu Vilką, tai Vilkas – tave.

– Tad iš kur semiatės tiek energijos?

– Vilkas neabejotinai yra krepšinio fanas, tad energija iš ten ir atsiranda – iš noro, kad laimėtų, iš azarto, iš krepšinyje verdančių aistrų. Aš būnu toks pat sirgalius kaip ir visi susirinkę, tik kiek išdidintas: man galima ir ant kėdžių pasikarstyt, ir į aikštę išbėgti. Veikiu, kaip įsivaizduoju kad talismanas turi veikti ir visada stengiuosi tai daryti 100 procentų. Gal kartais ir perspaudžiu? Vienas žurnalistas rašė, kad „jaunasis aktorius“ tikriausiai prieš kiekvienas rungtynes išgeria 100 gramų, dėl to šitaip purtosi aikštelėje, kad net vaikai verkia, bijo. Tačiau vaikai gali būti ramūs – Vilkas yra geras dėdė, alkoholio jis apskritai nevartoja, o jei kada perspaudžia, tai tik iš per didelio įsijautimo ir aistros šiam darbui.

945426 10200748072636477 1799202098 n

– Kodėl pasirinkote tokią įdomią veiklą?

– Vilko nepasirinkau, tai Vilkas mane pasirinko. Vadovybė ieškojo kas įkūnytų talismaną, kažkaip gavosi, kad tuometinė mano kursiokė rekomendavo mane – tikriausiai dėl to kad buvau „judantis“ aktorius. Iškart mačiau viziją, kokį Vilką galėčiau ir turėčiau suvaidinti. Atėjau, pasiūliau ir štai – jau septyni metai aš čia.

– Kas labiausiai patinka dirbant tokį darbą?

– Man daug kas patinka. Gyvenime stengiuosi matyti teigiamus dalykus, o Vilko darbe tų detalių labai daug: sportas, aktoriaus saviraiška, krepšinis, atmosfera, buvimas „šalia“ komandos, vaikų susižavėjimas, jų meilė, jų smalsumas, jų tikėjimas Vilku. Kartais vaikas verkia Vilką pamatęs, tačiau po kelių minučių jau pavyksta jam paspausti ranką, jis šypsosi ir tokių mikro švenčių per rungtynes įvyksta ne viena. Man patinka kai po rungtynių jaučiu, kad gerai atlikau darbą, atidaviau visą save, patinka išsikrauti, patinka kai žmonėms patinka.. Galima būtų vardinti dar daug daugiau. Vilko darbe man nesunku į viską žiūrėti pozityviai. Tik taip ateina atsipalaidavimas, o kai atsipalaiduoji – ne tik dirbti, bet ir gyventi gera.

– Ar daug matote pro plyšį akims kostiume?

– Iš pradžių gal buvo sunkiau, vis užkliūdavau ar užmindavau, tačiau su laiku išmokau pamatyti beveik viską, ką reikia. Sunkiausia būna pamatyti vaikus, tyliai, bet labai atkakliai besitaikančius patempti už uodegos.

– Ar yra sudėtinga, kai pasirodymas yra kartu su komandos šokėjomis ar bugnų komanda?

– Šokėjos – atskira tema. Kaip ten bebūtų, visada jaučiu, kad esam komanda, nes mūsų tikslai – tie patys. Mes „užkūrinėjam“ publiką. Kartais būna, kad aikštelėje dedasi tragiški dalykai – sakykime, komanda atsilieka svarbiose rungtynėse, iki žaidimo galo lieka vos kelios sekundės, viena po kitos imamos minutės pertraukėlės. Prisipažinsiu – tokiais atvejais kartais į aikštelę neišbėgu, nes viduje nesusitvarkau su nuotaika – juk velniškai liūdna, apmaudu? Tuo tarpu šokėjos – „varo“ iki paskutinės sekundės, šoka „atėjo mums laikas būti pirmiems“ (žodžiai iš LR himno), šypsosi, nors žinau, kad joms lygiai taip pat sunku dėl pralaimėjimo. Jos ne ką mažesnės komandos fanės nei visi susirinkusieji ar Vilkas.  Dirbti, rengti pasirodymus su „Lietuvos rytas dance team“ – visada smagu, įdomu ir yra „jėga“. Perduodu joms linkėjimus!

– Ar Jums svarbus sirgalių palaikymas bei energija rungtynių metu?

Vilkas be žiūrovo yra niekas, todėl visų pirma, žiūrovai yra esminė mano darbo dalis. Rimta „chebra“ susirenka. Garsios ir galingos fanų skanduotės yra tikras parakas, varomoji jėga – skanduoju kartu su jais, trepsiu, mušu ritmą, įsijaučiu ir „išprotėju“ dėka jų. Šiais metais atmosfera ypatingai karšta – arenos visada yra užpildomos, fanai yra garsūs ir organizuoti. Ta vienybė, tas susivienijimas vardan komandos – labai stiprus ir ypatingas jausmas. Dėl viso to aš ir myliu šį garbingą savo darbą.

„Lietuvos ryto“ kovo mėnesio rungtynių tvarkaraštis:

03-03. „VYTAUTAS“ – „LIETUVOS RYTAS“ 
03-10. „JUVENTUS“ – „LIETUVOS RYTAS“ 
03-18. „LIETUVOS RYTAS“ – „NEPTŪNAS“ 
03-24. „ŠIAULIAI“ – „LIETUVOS RYTAS“ 
03-31. „DZŪKIJA“ – „LIETUVOS RYTAS“

Bilietai – „Tiketoje“.

bcvilnius.lt

atgal